▓▓ Išskirtinis lietuvis ▓▓

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Gimtoji kalba? Mamos ji ar tėčio?
Iš ko mokėtės kalbos vaikystėje? Žinoma, atsakysite, kad iš mamos! Daugelis taip mano. Terminas „gimtoji kalba“ daugelyje tautų reiškia „motinos kalbą“. Jį žino tiek anglai, tiek kinai. Galbūt jis vartojamas todėl, kad mamos su vaikais praleidžia daugiausiai laiko. Tačiau neseniai atlikti tyrimai atskleidė ką kita. Jie parodė, kad mūsų kalba didžiąja dalimi paveldėta iš tėvų. Tyrinėtojai ištyrė genetinę medžiagą ir mišrių genčių kalbas. Tokiose gentyse tėvai atkeliauja iš skirtingų kultūrų. Tos gentys susikūrė prieš tūkstančius metų. Joms didžiausią įtaką darė migracija. Buvo išanalizuota genetinė mišriųjų genčių informacija. Tuomet ši informacija buvo sulyginta su genties kalba. Daugelis genčių kalba savo vyrų protėvių kalba. Vadinasi, šalies kalba kyla iš Y chromosomos. Tad vyrai kartu su savimi į svetimas šalis perkėlė ir kalbą. O moterys tą kalbą pritaikė sau. Tačiau netgi šiomis dienomis tėvai tebėra labai reikšmingi mūsų kalbai. Mokydamiesi vaikai orientuojasi į tėčio kalbą. Tėvai su vaikais kalba daug rečiau. Vyrų naudojamos sakinių struktūros taip pat yra paprastesnės už moterų. Todėl tėvų kalba vaikams tinka labiau. Tėvo kalba nėra tokia sudėtinga ir dėl to yra lengviau išmokstama. Todėl kalbėdami vaikai labiau mėgsta imituoti tėtį, o ne mamą. Vėliau jau mamos žodynas ima formuoti vaiko kalbą. Šitaip vaiko kalbai įtaką daro tiek mama, tiek tėtis. Dėl šios priežasties gimtoji kalba turėtų būti vadinama tėvų kalba.

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Romanų kalbos
Romanų kalbomis, kaip gimtosiomis, kalba 700 milijonų žmonių. Todėl šios kalbos yra vienos svarbiausių pasaulyje. Romanų kalbos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Visos romanų kalbos kilo iš lotynų kalbos. Vadinasi, jos yra Romos kalbos palikuonės. Visų romanų kalbų pagrindu buvo liaudies lotynų kalba. Toji kalba taip vadinama todėl, kad ja buvo kalbėta senovėje. Liaudies lotynų kalba Europoje plito kartu su Romos imperija. Kiekviename regione susikūrė atitinkamos romanų kalbos ir dialektai. Pati lotynų kalba yra italų kalba. Iš viso yra apie 15 romanų kalbų. Tikslų skaičių nustatyti sunku. Kartais neaišku, kas išliko: savarankiškos kalbos ar tik dialektai. Per tiek metų išnyko bent keletas romanų kalbų. Tačiau taip pat atsirado ir naujų. Jos vadinamos kreolų kalbomis. Šiandien labiausiai paplitusi romanų kalba yra ispanų. Ji priklauso pasaulinėms kalboms, kuriomis kalba daugiau nei 380 milijonų žmonių. Romanų kalbos labai domina mokslininkus. Kadangi šios lingvistinės grupės istorija yra patvirtinta dokumentais. Lotynų ir romanų kalbomis rašyti tekstai egzistuoja jau 2500 metų. Lingvistai naudoja juos atskirų kalbų evoliucijai nustatyti. Todėl galima ištirti taisykles, kuriomis remiantis, išsivystė kalba. Didžioji dalis rezultatų gali būti panaudota tyrinėjant kitas kalbas. Romanų kalbų gramatika turi panašią konstrukciją. Tačiau svarbiausia tai, kad tų kalbų žodynas yra panašus. Kalbantieji viena iš romanų kalbų, lengvai gali išmokti kitą. Dėkojame lotynų kalbai!

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Kalba ir rašyba
Kiekviena kalba yra naudojama bendravimui. Kalbėdami išreiškiame savo mintis ir jausmus. Tai darydami ne visada sekame mūsų kalbos taisyklėmis. Naudojamės nuosava kalba, šnekamąja kalba. Ji skiriasi nuo rašytinės. Rašytinėje kalboje lengviau pastebimos jos taisyklės. Rašytinė išraiška leidžia kalbai tapti tikra kalba. Ji paverčia kalbą matoma. Rašytiniai šaltiniai leido perduoti tūkstančių metų senumo žinias. Todėl rašytinė kalba yra kiekvienos rafinuotos kultūros pagrindas. Pirmoji rašytinė kalba buvo sukurta daugiau nei prieš 5000 metų. Tai buvo Šumerų dantiraštis. Šumerai raštus išraižydavo molio plokštėse. Dantiraštis buvo naudojamas tris šimtus metų. Maždaug tokį laiką egzistavo ir Senovės Egipto hieroglifai. Juos studijavo labai daug mokslininkų. Hieroglifai yra ganėtinai sudėtingos rašymo sistemos atspindys. Tačiau greičiausiai jie buvo sumanyti dėl gana paprastos priežasties. Tais laikais Egipto karalystė buvo milžiniška ir joje gyveno daug gyventojų. Kasdienis gyvenimas ir, svarbiausia, ekonomika, turėjo būti atidžiai kontroliuojami. Reikėjo valdyti mokesčius ir apskaitos sistemą. Tam egiptiečiai sukūrė nuosavą grafinę sistemą. Tačiau alfabetinė sistema yra kilusi iš Šumerų laikų. Kiekviena rašymo sistema daug atskleidžia apie ją naudojusius žmones. Negana to, per rašymą atsiskleidžia kiekvienos šalies bruožai. Deja, bet dailyraščio menas po truputį nyksta. Moderniosios technologijos rankraščius verčia nykti. Tad ne tik kalbėkite, bet ir rašykite!

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Germanų kalbos
Germanų kalbos priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Ši lingvistinė grupė charakterizuojama pagal savo fonologinius bruožus. Šias kalbas iš kitų kalbų išskiria fonologija. Egzistuoja apie 15 germanų kalbų. Kaip gimtosiomis, jomis kalba 500 milijonų žmonių visame pasaulyje. Tikslų šiai šeimai priklausančių kalbų skaičių nustatyti sunku. Kartais neaišku, kas išliko: savarankiškos kalbos ar tik dialektai. Pati populiariausia germanų kalba yra anglų kalba. Ja kalba 350 milijonų žmonių visame pasaulyje. Po jos seka vokiečių ir olandų kalba. Germanų kalbos dalyjamos į kelias grupes. Šiaurės germanų, vakarų germanų ir rytų germanų. Šiaurės germanų grupei priklauso skandinavų kalbos. Anglų, vokiečių ir olandų kalbos priklauso vakarų germanų grupei. Visos rytų germanų kalbos išnyko. Šiai grupei anksčiau priklausė senoji anglų kalba. Germanų kalbos po pasaulį sklido kartu su kolonistais. Todėl Karibų jūros regione ir Pietų Afrikoje yra suprantama olandų kalba. Visos germanų kalbos kilo iš tų pačių šaknų. Tačiau nėra aišku, ar jos turėjo vieną bendrą kalbą. Be to, egzistuoja vos keli seni senovės germanų kalba rašyti tekstai. Skirtingai nei romanų kalbos, germanų kalbos neturi tiek daug išlikusių šaltinių. Todėl tyrinėti germanų kalbas daug sudėtingiau. Taip pat nedaug žinoma apie germanų tautų, arba teutonų, kultūrą. Teutonai nesusivienyjo. Todėl neturėjo bendro identiteto. Mokslui tyrinėjant jų kalbą tenka pasitelkti kitus šaltinius. Be graikų ir romėnų pagalbos apie teutonus žinotume labai nedaug!

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Patarimai besimokantiems užsienio kalbos
Norint išmokti naujos kalbos, visada reikia įdėti pastangų. Tarimas, gramatikos taisyklės ir žodynas reikalauja griežtos disciplinos. Tačiau yra įvairių triukų, galinčių padėti jums lengviau mokytis! Visų pirma, svarbu mąstyti pozityviai. Džiaukitės galimybe pažinti naują kalbą ir įgyti naujos patirties! Iš teorinės pusės, nesvarbu nuo ko pradėsite. Susiraskite jus labiausiai dominančią temą. Geriausia pirma susitelkti ties klausymu ir kalbėjimu. Vėliau imkitės skaitymo ir rašybos. Sugalvokite sistemą, kuri atitiks jūsų poreikius ir kasdienę rutiną. Mokantis būdvardžių visada galima kartu mokytis ir jų antonimus. Taip pat galima po namus iškabinti korteles su žodžiais. Mokytis galima ir klausantis įrašų, kol sportuojate ar vairuojate. Jei kai kurios temos jums per sunkios, kol kas jas praleiskite. Pailsėkite ar imkites kitos temos! Taip neprarasite įkvėpimo. Mokantis naujos kalbos smagu spręsti kryžiažodžius. Įvairovės suteikia ir užsienietiški filmai. Apie šalį ir žmones daug galima sužinoti skaitant užsienietiškus laikraščius. Internete galima rasti daug papildomų užduočių. Galima susirasti draugų, kuriems irgi patinka mokytis kalbų. Niekada nesimokykite naujos medžiagos be konteksto! Reguliariai pasikartokite informaciją! Taip mūsų smegenys geriau viską įsimins. Tie, kas prisirinko pakankamai teorijos, turėtų krautis daiktus! Kur dar galima geriau išmokti kalbą nei esant apsuptam gimtakalbių. Galite vesti savo kelionės dienoraštį. Svarbiausia – niekada nepasiduokite!

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Slavų kalbos
Slavų kalbos yra gimtosios 300 milijonų žmonių. Jos priklauso indoeuropiečių šeimai. Egzistuoja apie 20 slavų kalbų. Pati populiariausia yra rusų. Rusų kalba yra gimtoji daugiau nei 150 milijonų žmonių. Po rusų, populiariausios yra lenkų ir ukrainiečių kalbos, kuriomis kalba po 50 milijonų žmonių. Lingvistikoje slavų kalbos dalijamos į skirtingas grupes. Vakarų slavų, rytų slavų ir pietų slavų. Vakarų slavų kalbai priklauso lenkų, čekų ir slovakų kalbos. Rusų, ukrainų ir baltarusių kalbos priskirtos rytų slavų grupei. Pietų slavams priklauso serbų, kroatų ir bulgarų kalbos. Egzistuoja ir daugiau slavų kalbų. Tačiau jomis kalbančiųjų gana nedaug. Slavų kalbos priklauso vienai bendrai prokalbei. Savarankiškos kalbos iš jos išsivystė ganėtinai vėlai. Dėl šios priežasties slavų kalbos yra jaunesnės už germanų ar romanų kalbas. Slavų kalbų žodynai didžiąja dalimi yra panašūs. Taip yra todėl, kad slavų kalbos ganėtinai ilgai neatsiskyrė į savarankiškas kalbas. Žvelgiant iš mokslinės pusės, slavų kalbos yra konservatyvios. Tai reiškia, kad jose išliko daug senų konstrukcijų. Kitos indoeuropiečių kalbos prarado tas senąsias formas. Todėl slavų kalbas gana įdomu tyrinėti. Jas ištyrinėjus galima padaryti išvadas apie ankstyvąsias kalbas. Taip mokslininkai tikisi rasti indoeuropiečių kalbų šaknis. Slavų kalbas charakterizuoja keli balsiai. Be to, jose naudojami garsai nepasikartoja kitose kalbose. Vakarų europiečiams dažnai kyla problemų norint išmokti tarti jų žodžius. Tik nesijaudinkite – viskas bus gerai! Arba, kaip sako lenkai: Wszystko będzie dobrze!

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Kalbos ir posakiai
Kiekvienoje kalboje yra posakių. Dėl šios priežasties posakiai yra svarbi nacionalinio identiteto dalis. Posakiai atskleidžia šalies normas ir vertybes. Jų forma yra gerai žinoma ir nekeičiama. Posakiai visada būna trumpi ir glausti. Neretai juose panaudojamos metaforos. Daugelis posakių taip pat yra labai poetiški. Neretai jie pataria ar nurodo, kaip elgtis. Tačiau kai kurie posakiai taip pat yra ir kritiški. Posakiuose neretai panaudojami stereotipai. Dažnai juose yra tariamai tipiškų kitų šalių ar gyventojų bruožų. Posakiai turi ilgas tradicijas. Aristotelis gyrė posakius ir vadino juos trumpais filosofiniais darbais. Posakiai yra svarbios stilistinės priemonės retorikoje ir literatūroje. Jie ypatingi tuo, kad visada išlieka aktualūs. Lingvistikoje egzistuoja disciplina skirta būtent posakių tyrinėjimui. Daugelis posakių randami keliose kalbose. Taigi jie gali būti leksiškai identiški. Tokiu atveju, skirtingų kalbų atstovai naudoja tuos pačius žodžius. Bellende Hunde beißen nicht. Perro que ladra no muerde. (DE-ES) Kiti posakiai yra panašūs savo semantine reikšme. Ta pati prasmė išreiškiama kitokiais žodžiais. Appeler un chat un chat. Dire pane al pane e vino al vino. (FR-IT) Tad posakiai padeda mums suprasti kitus žmones ir kultūras. Įdomiausi posakiai sutinkami visame pasaulyje. Jie susijęs su „pagrindinėmis“ gyvenimo temomis. Jie kalba apie universalius potyrius. Posakiai įrodo, kad visi esame panašūs – nesvarbu, kokia kalba kalbame!

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Norint sėkmingai išmokti, svarbu pailsėti
Norintieji sėkmingai ko nors išmokti, turėtų dažnai ilsėtis! Tokių išvadų buvo prieita po naujausių mokslinių tyrimų. Tyrinėtojai išstudijavo mokymosi fazes. Tyrimų metu buvo imituojamos įvairios mokymosi situacijos. Geriausiai informaciją įsisavinima mažomis dalimis. Vadinasi, neturėtume mokytis visko ir iš karto. Visada derėtų daryti pertraukas. Mokymosi sėkmė taip pat priklauso nuo biocheminių procesų. Tie procesai vyksta smegenyse. Nuo smegenų priklauso mums optimaliausias mokymosi ritmas. Kai išmokstame ką nors naujo, mūsų smegenys išskiria tam tikras medžiagas. Tos medžiagos daro įtaką mūsų smegenų ląstelėms. Šiame procese svarbų vaidmenį atlieka du specifiniai enzimai. Jie išskiriami kaskart, kai išmokstama nauja medžiaga. Tačiau jie nėra išskiriami vienu metu. Jų poveikis pasireiškia šiek tiek pavėluotai. Tačiau geriausiai išmokstame, kai procese dalyvauja iškart abu enzimai. Mūsų šansai išmokti žymiai padidėja, jei dažnai darome pertraukas. Tad prasminga būtų keisti individualių mokymosi fazių trukmę. Taip pat varijuoti turėtų ir pertraukų trukmė. Idealiausia būtų iš pradžių padaryti dvi dešimties minučių pertraukas. Vėliau padaryti vieną penkių minučių petrauką. O paskutinę pertrauką vertėtų pailginti iki 30 minučių. Pertraukų metu mūsų smegenys geriau įsimena naują medžiagą. Taip pat per pertraukas derėtų palikti savo darbo vietą. Patartina būtų šiek tiek pajudėti. Tad mokydamiesi darykite pertraukas pasivaikščiojimams! Ir nejauskite dėl to kaltės, nes mokotės net ilsėdamiesi!

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Pozityvios ir negatyvios kalbos
Dauguma esame optimistai arba pesimistai. Tačiau tokios gali būti ir kalbos! Mokslininkai pakartotinai atlieka įvairių kalbų žodynų analizes. Neretai jų rezultatai išties stebina. Pavyzdžiui, anglų kalboje daugiau negatyvių nei pozityvių žodžių. Negatyvias emocijas nusakančių žodžių yra dviguvai daugiau. Vakarų visuomenėje žodynas daro įtaką kalbėtojams. Žmonės ten yra linkę dažnai skųstis. Jie taip pat daug ką kritikuoja. Todėl jie naudoja kalbą, savaime turinčią negatyvų toną. Tačiau negatyvūs žodžiai yra įdomus dėl dar vienos priežasties. Jie perduoda daugiau informacijos nei pozityvūs žodžiai. To priežastis gali slypėti mūsų evoliucijoje. Visi gyvi padarai turėjo sugebėti atpažinti pavojų. Iškilus pavojui, jie turėjo labai greitai reaguoti. Be to, jie dar turėjo įspėti ir kitus. Todėl buvo labai svarbu kuo greičiau perduoti informaciją. Pasitelkus kuo mažiau žodžių, būtina kuo daugiau pasakyti. Išskyrus pavojaus atvejį, negatyvūs žodžiai neturi jokio kito privalumo. Turbūt nesunku įsivaizduoti kodėl. Žmonės, kalbantys negatyviai, retai yra mėgstami. Be to, negatyvi kalba veikia mūsų emocijas. Pozityvi kalba, atvirkščiai, gali daryti pozityvų poveikį. Nuolat kalbantieji pozityviai sulaukia didesnės sėkmės karjeroje. Tad kalbėti derėtų atsargiau. Kadangi tik mes patys renkamės žodyną, kurį naudojame. Per kalbą kuriame savo realybę. Tad kalbėkite naudodami pozityvius žodžius!

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Gramatika neleidžia meluoti!
Kiekviena kalba turi ją išskiriančių bruožų. Tačiau kai kurios kalbos turi visiškai unikalių savybių. Tarp tokių kalbų yra tirijo kalba. Tirijo kalba – tai Pietų Amerikos indėnų kalba. Brazilijoje ir Suriname ja kalba apie 2000 žmonių. Ši kalba ypatinga savo gramatika. Ji priverčia kalbėtojus nuolatos kalbėti tiesą. Dėl to kalta speciali galūnė. Ji pridedama prie veiksmažodžių galūnių. Ši galūnė parodo, ar sakinyje sakoma teisybė. Paprastas pavyzdys padės paaiškinti, kaip tai vyksta. Paimkime tokį sakinį: „Vaikas išėjo į mokyklą“. Tirijo kalboje kalbėtojas turi prie veiksmažodžio pridėti atitinkamą galūnę. Ta galūnė turi atskleisti, ar jis pats matė tą vaiką išeinant. Tačiau jis taip pat gali pasakyti, kad tai jam žinoma tik iš pokalbių su kitais. Galūnė taip pat gali pasakyti, kad kalbėtojo žiniomis, tai yra melas. Taigi kalbėtojas turi žinoti, ką kalba. Tiksliau, jis turi sugebėti perteikti teiginio teisingumą. Taip jis negali nieko nuslėpti ar pagražinti. Jei kalbėtojas neprideda galūnės, jis laikomas melagiu. Suriname oficialioji kalba yra olandų. Vertimas iš olandų į tirijo kalbą neretai tampa problematiškas. Mat dauguma kalbų nėra tokios tikslios. Jos leidžia kalbėtojams išsisukti. Todėl vertėjai ne visada patvirtina tiesą to, ką sako. Bendravimas su tirijo kalbos atstovais tampa sudėtingas. Galbūt tokios galūnės praverstų ir kitoms kalboms? Ir ne tik politikų kalbai...