▓▓ Išskirtinis lietuvis ▓▓

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Nežinomos kalbos
Visame pasaulyje egzistuoja tūkstančiai kalbų. Lingvistai mano, kad tų kalbų yra nuo šešių iki septynių tūkstančių. Tačiau tikslus skaičius iki šiol nėra žinomas. Taip yra todėl, kad dar vis egzistuoja daug neatrastų kalbų. Tos kalbos dažniausiai naudojamos tolimuose regionuose. Vienas iš tų regionų pavyzdžių – Amazonė. Ten izoliacijoje tebegyvena nemažai žmonių. Jie neturi jokio kontakto su kitomis kultūromis. Nepaisant to, žinoma, jie visi turi nuosavą kalbą. Pasaulyje taip pat yra vis dar neidentifikuotų kalbų. Vis dar nežinome kiek kalbų yra Centrinėje Afrikoje. Naujoji Gvinėja irgi dar nebuvo ištyrinėta iš lingvistinės pusės. Vos tik yra atrandama nauja kalba, tai visuomet tampa sensacija. Prieš maždaug dvejus metus mokslininkai atrado koro kalbą. Ja kalbama mažuose kaimeliuose šiaurės Indijoje. Šia kalba kalba vos 1000 gyventojų. Ji yra tik šnekamoji kalba. Koro neegzistuoja rašytinėje formoje. Tyrinėtojus stebina, kaip ši kalba taip ilgai išsilaikė. Koro priklauso kinų-tibetiečių kalbų šeimai. Visoje Azijoje tokių kalbų yra apie 300. Tačiau koro kalba nėra susijusi su tomis kalbomis. Vadinasi, ji turėtų turėti nuosavą istoriją. Deja, mažos kalbos greitai išnyksta. Kartais kalba išnyksta per vienos kartos gyvavimo laiką. Todėl mokslininkai turi labai nedaug laiko joms studijuoti. Tačiau koro kalba turi šiek tiek vilties. Ji bus įrašyta į garso žodyną...

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Mažumų kalbos Europoje
Europoje kalbama daugeliu skirtingų kalbų. Daugelis jų yra indoeuropiečių kalbos. Be didžiųjų nacionalinių kalbų, egzistuoja ir daug mažesnių kalbų. Tai mažumų kalbos. Mažumų kalbos skiriasi nuo oficialiųjų. Tačiau tai nėra dialektai. Tos kalbos taip pat nėra imigrantų kalbos. Mažumų kalbos visada yra priklausomos nuo tautos. O tai reiškia, kad jos yra tam tikrų tautų kalbos. Mažumų kalbos egzistuoja beveik kiekvienoje Europos šalyje. O tai sudaro apie 40 Europos sąjungos kalbų. Kai kurios mažumų kalbos yra vartojamos tik vienoje šalyje. Tarp jų, pavyzdžiui, yra sorbų kalbos Vokietijoje. Tačiau čigonų kalba naudojama daugelyje Europos šalių. Mažumų kalbos turi ypatingą statusą. Taip yra todėl, kad jomis kalba nedaug žmonių. Tos grupės neturi išteklių pasistatyti sau mokyklas. Jiems taip pat sunku leisti savo literatūrą. Todėl daugeliui šių kalbų gresia išnykimas. Europos sąjunga nori apsaugoti mažumų kalbas. Visos kalbos yra svarbios kultūros ar identiteto sudedamosios dalys. Kai kurios tautos neturi valstybės ir egzistuoja tik kaip mažumos. Jų kalbų palaikymą skatina įvairios programos ir projektai. Tikimasi, kad mažesniųjų tautų kultūra irgi bus išsaugota. Vis dėlto kai kurios tų kalbų greitai išnyks. Tarp tokių kalbų yra lyvių kalba, kuria kalbama Latvijos provincijoje. Liko vos 20 šia kalba kalbančių gimtakalbių. Vadinasi, lyvių kalba yra mažiausia Europoje.

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Moterys turi didesnį lingvistinį talentą nei vyrai!
Moterys yra tokios pat protingos kaip ir vyrai. Paprastai jų intelekto koeficientas yra toks pats. Vis dėlto, lyčių kompetencijos skiriasi. Pavyzdžiui, vyrai geriau mąsto trimačiu vaizdu. Jie taip pat geriau sprendžia matematines bėdas. Tačiau moterų atmintis daug geresnė. Ir joms lengviau sekasi mokytis kalbų. Moterys daro mažiau rašybos ir gramatinių klaidų. Jų taip pat platesnis žodynas ir jos geriau skaito. Todėl paprastai jų kalbos testų rezultatai būna geresni. Viso to priežastis slypi moterų smegenyse. Vyrų ir moterų smegenys veikia skirtingai. Kairioji smegenų dalis yra atsakinga už kalbą. Šis regionas kontroliuoja lingvistinius procesus. Be to, apdorodamos kalbą moterys naudojasi abiem smegenų pusrutuliais. Negana to, jų smegenų pusrutuliai geriau keičiask idėjomis. Tad moterų smegenys daug aktyvesnės apdorojant kalbą. Taip pat moterys daug efektyviau apdoroja kalbą. Kaip konkrečiai skiriasi smegenys vis dar nėra žinoma. Kai kurie mokslininkai mano, kad to priežastis slypi biologijoje. Moterų ir vyrų genai daro įtaką smegenų vystymuisi. Moterys ir vyrai taip pat yra veikiami hormonų. Kiti sako, kad mums įtaką daro tai, kaip esame auklėjami. Mat su mergaitėmis yra dažniau kalbama ir joms daugiau skaitoma. Na, o berniukai, sulaukia daugiau techninių žaisliukų. Tad gali būti, jog mūsų smegenis formuoja aplinka. Vis dėlto, kai kurie skirtumai pastebimi visame pasaulyje. O kiekvienoje kultūroje vaikai yra auginami kitaip...

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Keičiame kalbą = keičiame asmenybę
Mūsų kalba priklauso mums. Ji yra svarbi mūsų asmenybės dalis. Tačiau daugelis kalba keliomis kalbomis. Ar tai reiškia, kad jie turi skirtingas asmenybes? Tyrinėtojai mano, kad taip! Kai keičiame kalbą, keičiame asmenybę. O tiksliau, pradedame elgtis kitaip. Tokią išvadą padarė amerikiečių mokslininkai. Jie tyrinėjo dvikalbių moterų elgesį. Tos moterys augo su anglų ir ispanų kalbomis. Tiek anglų, tiek ispanų kultūros joms buvo vienodai pažįstamos. Nepaisant to, jų elgesys priklausė nuo kalbos. Kalbėdamos ispaniškai moterys jautėsi labiau savimi pasitikinčios. Jos taip pat gerai jautėsi, kai aplinkiniai kalbėjo ispaniškai. Tačiau, kai jos kalbėdavo angliškai, jų elgesys pakisdavo. Jos mažiau savimi pasitikėdavo ir neretai nesijautė užtikrintos. Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad moterys tuomet atrodė vienišesnės. Tad kalba, kuria kalbame, veikia mūsų elgesį. Tyrėjai kol kas nežino, kodėl taip yra. Galbūt mus veikia kultūrinės normos. Kalbėdami galvojame apie kultūrą iš kurios kilo kalba. Tai daroma automatiškai. Todėl mes stengiamės prisitaikyti prie kultūros. Elgiamės taip kaip yra būdinga tai kultūrai. Kinai yra labai nelinkę eksperimentuoti. Tačiau, kai jos kalbėjo angliškai, jos buvo daug atviresnės. Galbūt mes keičiame savo elgseną tam, kad geriau pritaptume. Norime būti tokie kaip tie, su kuriais kalbame...

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Kas ką supranta?
Pasaulyje gyvena apie 7 milijardai žmonių. Ir visi kalba kokia nors kalba. Deja, bet ta kalba ne visada yra ta pati. Tad, norėdami susikalbėti su kitomis tautomis, turime išmokti kalbų. O tai neretai vargina. Tačiau yra kalbų, kurios yra labai panašios. Tie žmonės geriau vienas kitą suprantą net neišmokę kitos kalbos. Tai vadinama abipusiu suprantamumu. Išskiriami du jo variantai. Pirmasis vadinamas žodiniu abipusiu suprantamumu. Tokiu atveju kalbėtojai supranta vienas kitą kalbėdami. Tačiau jie nesupranta rašytinės kitos kalbos sistemos. Taip yra todėl, kad kalbos skiriasi rašytinėmis formomis. To pavyzdžiai yra indų ir urdu kalbos. Antrasis variantas vadinamas rašytiniu abipusiu suprantamumu. Tokiu atveju kalba suprantama ašytinėje savo formoje. Tačiau kalbėdami šių kalbų atstovai vienas kito nesupranta. Taip yra todėl, kad jų tarimas yra labai skirtingas. To pavyzdžiai būtų vokiečių ir olandų kalbos. Artimiausios kalbos yra susijusios tiek rašyba, tiek tarimu. Tai reiškia, kad jos yra abipusiai suprantamos tiek šnekamąja, tiek rašytine forma. To pavyzdžiai būtų rusų ir ukrainiečių bei tailandiečių ir laosiečių kalba. Taip pat yra ir asimetrinė abipusio suprantamumo forma. Taip nutinka, kai kalbėtojai vienas kitą supranta nevienodai. Portugalai supranta ispanus geriau nei ispanai supranta portugalus. Austrai supranta vokiečius geriau nei vokiečiai austrus. Šiuose pavyzdžiuose kliūtimi tampa tarimas ir dialektas. Tas, kas nori tikrai gerai pasikalbėti, turi išmokti ką nors naujo...

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Atminčiai būtina kalba
Daugelis atsimena savo pirmąją dieną mokykloje. Tačiau jie nepamena, kas vyko iki to. Beveik visiškai neprisimename pirmųjų savo metų. Tačiau kodėl? Kodėl negalime prisiminti savo kūdikystės? Priežastis slypi mūsų raidoje. Kalba ir atmintis vystosi maždaug tuo pačiu metu. O tam, kad ką nors prisimintume, mums reikalinga kalba. Mums būtina turėti žodžius, kuriais galėtume nusakyti patirtis. Mokslininkai atliko įvairius tyrimus su vaikais. Tyrimai atskleidė įdomų dalyką. Vis tik vaikai išmoksta kalbėti, jie pamiršta viską, kas vyko prieš tai. Tad kalbos pradžia taip pat yra atminties pradžia. Per pirmuosius trejus metus vaikai išties daug išmoksta. Kasdien jie patiria ką nors nauja. Tos patirtys tokiame amžiuje yra labai svarbios. Nepaisant visko, jos visos išnyksta. Psichologai šį fenomeną vadina akstyvosios vaikystės amnezija. Išlieka tik tai, ką vaikai gali įvardyti. Autobiografinėje atmintyje išsaugomi asmeniniai potyriai. Ji funkcionuoja kaip dienoraštis. Jame užfiksuojama viskas, kas mūsų gyvenime svarbu. Taip autobiografinė atmintis formuoja mūsų asmenybę. Tačiau jos raida priklauso nuo gimtosios kalbos išmokimo. Be to, šią atmintį galime aktyvuoti tik per kalbą. Žinoma, tai, ko išmokstame kūdikystėje, negali būti visiškai ištrinta. Ta atmintis yra saugoma kažkur mūsų smegenyse. Tiesiog daugiau nebegalime jos pasiekti... Gaila, ar ne?

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Slaptos kalbos
Kalba norime išreikšti, ką galvojame ir jaučiame. Tad supratimas yra labai svarbus kalbos tikslas. Vis dėlto kartais žmonės nori būti suprasti ne visų. Tokiu atveju jie sukuria slaptas kalbas. Slaptos kalbos žmones žavi jau tūkstančius metų. Pavyzdžiui, Julijus Cezaris turėjo nuosavą slaptą kalbą. Jis siųsdavo koduotas žinutes į visus savo imperijos regionus. Jo priešai negalėdavo jų perskaityti. Slaptos kalbos – tai apsaugotas bendravimas. Naudodami slaptas kalbas išskiriame save iš kitų. Taip mes parodome, kad priklausome išskirtinei grupei. Yra įvairių priežasčių, kodėl naudojame slaptas kalbas. Įsimylėjeliai nuolatos rašo užkoduotus laiškus. Kai kurios profesinės grupės irgi turi savas kalbas. Egzistuoja magų, vagių ir verslininkų kalbos. Tačiau slaptos kalbos dažniausiai naudojamos politiniams tikslams. Jos buvo naudojamos beveik kiekviename kare. Kariuomenė ir slaptosios tarnybos turi nuosavus slaptų kalbų specialistus. Kriptologija – tai kodavimo mokslas. Šiuolaikiniai kodai remiasi komplikuotomis matematinėmis formulėmis. Tačiau juos labai sunku iškoduoti. Be užkoduotų kalbų mūsų gyvenimas būtų neįsivaizduojamas. Šiandien užkoduota informacija yra naudojama visur. Kreditinės kortelės ir elektroniniai laiškai – viskas veikia remiantis kodais. Vaikams slaptos kalbos atrodo yra įdomios. Jiems patinka keisti slaptomis žinutėmis su draugais. Slaptos kalbos netgi padeda vaikų raidai... Jos skatina kūrybiškumą ir kalbos pojūtį!

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Ilgi žodžiai, trumpi žodžiai
Žodžio ilgis priklauso nuo jame esamos informacijos. Tai parodė vienas amerikiečių tyrimas. Tyrėjai įvertino dešimties Europos kalbų žodžius. Tyrimą padėjo atlikti kompiuteris. Kompiuterinė programa padėjo analizuoti įvairius žodžius. Tam buvo pasitelkta formulė apskaičiuojanti žodžio informacinę medžiagą. Rezultatai buvo aiškūs. Kuo trumpesnis žodis, tuo mažiau informacijos jis perduoda. Įdomu tai, kad trumpus žodžius vartojame daug dažniau nei ilgus. To priežastis gali slypėti kalbos efektyvume. Kai kalbame, susitelkiame ties pačiais svarbiausiais dalykais. Todėl žodžiai, neturintys daug informacijos, neturėtų būti per ilgi. Tai užtikrina, kad neskirsime per daug laiko nesvarbiems dalykams. Žodžio ilgio ir turinio sąsaja turi dar vieną privalumą. Ši sąsaja užtikrina, kad turinys visada išliks toks pats. Mes visada per tam tikrą laiko tarpą pasakome tiek pat. Pavyzdžiui, galime panaudoti kelis ilgus žodžius. Tačiau taip pat galime ištart daug trumpų. Nesvarbu, ką nuspręsime, turinys išliks vienodas. Dėl šios priežasties mūsų kalba turi nuolatinį ritmą. Jis leidžia klausytojams lengviau sekti mūsų mintį. Jei informacijos kiekis visada kistų, mums tai nepavyktų. Klausytojai negalėtų prisitaikyti prie mūsų kalbos. Dėl to būtų sunku suprasti kalbantįjį. Tas, kas nori būti suprastas, turėtų kalbėti trumpais žodžiais. Kadangi trumpi žodžiai greičiau suprantami už ilgus. Tad taisyklė tokia: Keep It Short and Simple! (Kalbėkit trumpai ir paprastai!) Trumpai tariant: KISS!

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Mūsų protėvių kalba
Šiuolaikinės kalbos gali būti išanalizuotos lingvistų. Tam pasitelkiami įvairūs metodai. Tačiau, kaip žmonės kalbėjo prieš tūkstančius metų? Į šį klausimą atsakyti daug sunkiau. Nepaisant to, mokslininkai jau daug metų tai tyrinėja. Jie norėtų išsiaiškinti, kaip žmonės kalbėjo anksčiau. Todėl jie stengiasi rekonstruoti senovines kalbos formas. Amerikiečių mokslininkai dabar padarė įspūdingą atradimą. Jie išanalizavo daugiau nei 2000 kalbų. O konkrečiai jie analizavo tų kalbų sakinių struktūras. Jų tyrimų rezultatai buvo labai įdomūs. Maždaug pusė kalbų turi V-P-T sakinio struktūrą. Tai reiškia, kad sakiniai sudaromi šia seka: veiksnys, papildinys ir tarinys. Daugiau nei 700 kalbų turi tokią struktūrą. Apie 160 kalbų laikosi V-T-P struktūros. Ir tik apie 40 kalbų naudoja T-P-V struktūrą. 120 kalbų naudoja hibridines struktūras. Vis dėlto P-T-V ir P-V-T yra tikrai daug retesnės struktūros. Dauguma analizuotų kalbų naudoja V-P-T principą. Persų, japonų ir turkų kalbos yra vieni pavyzdžių. Daugiausia gyvų kalbų seka V-T-P struktūra. Šiandien ši struktūra dominuoja indoeuropiečių kalbų šeimoje. Tyrėjai mano, kad V-P-T modelis buvo naudojamas senovėje. Visos kalbos yra paremtos šia sistema. Tačiau kalbos išsiskirstė. Mes kol kas nežinome, kaip tai nutiko. Tačiau tam turėjo būti priežastis. Juk evoliucija pasirūpina, kad išliktų tik tai, kas naudinga…

 

[☾♔TALAYEH_A♔☽]

Jausmai irgi kalba įvairiomis kalbomis!
Pasaulyje kalbama daugeliu įvairių kalbų. Nėra universalios žmonių kalbos. O kaipgi mūsų veido išraiškos? Ar emocijų kalba universali? Ne! Čia irgi egzistuoja skirtumai! Ilgai buvo manoma, kad visi jausmus išreiškia taip pat. Veido išraiškų kalba buvo laikoma universaliai suprantama. Charlesas Darwinas tikėjo, kad jausmai žmonėms yra gyvybiškai svarbūs. Todėl visose kultūrose jie turėjo būti suprantami vienodai. Tačiau nauji tyrimai davė kitokius rezultatus. Jie parodė, kad ir jausmų kalba skiriasi. Mūsų veido išraiškoms įtaką daro mūsų kultūra. Todėl žmonės iš skirtingų pasaulio vietovių rodo ir supranta jausmus skirtingai. Mokslininkai išskyrė šešias pagrindines emocijas. Tai: laimė, liūdesys, pyktis, pasibjaurėjimas, baimė ir nuostaba. Tačiau europiečių veido išraiškos skiriasi nuo azijiečių. Jie veido išraiškas supranta savaip. Tai patvirtino įvairūs eksperimentai. Jų metu dalyviams kompiuteryje buvo rodomi veidai. Jie turėjo apibūdinti tai, ką matė jų veiduose. Rezultatai skyrėsi dėl daugelio priežasčių. Kai kurios kultūros jausmus linkusios rodyti labiau nei kitos. Todėl emocijų intensyvumas visur suprantamas nevienodai. Be to, skirtingų kultūrų žmonės kreipia dėmesį į skirtingus dalykus. Azijiečiai, stebėdami veido išraiškas, susitelkia ties akimis. Tačiau europiečiai ir amerikiečiai žiūri į lūpas. Vis dėlto viena veido išraiška suprantama vienodai visose kultūrose… Tai šypsena!